Šia švente prisimenamas įvykis, kai Juozapas ir Marija atnešė Kūdikėlį Jėzų į šventyklą. Pagal tuometinį žydų įstatymą (Mozės Įstatymą), kiekvienas pirmagimis sūnus priklausė Dievui, todėl praėjus 40 dienų po gimimo, tėvai turėjo jį nunešti į Jeruzalės šventyklą ir „išpirkti“ paaukodami auką. Marija ir Juozapas, būdami neturtingi, paaukojo du jaunus balandžius.
Ši šventė simbolizuoja Jėzaus nuolankumą – nors Jis pats yra Įstatymo davėjas, Jis paklūsta žmogiškoms taisyklėms.
Šventykloje kūdikį sutiko senelis Simeonas, kuriam Šventoji Dvasia buvo pažadėjusi, kad jis nemirs, kol nepamatys Mesijo. Paėmęs Jėzų ant rankų, jis ištarė žodžius, kurie tapo esmine Grabnyčių žinute: „MANO AKYS IŠVYDO TAVO IŠGELBĖJIMĄ [...] ŠVIESĄ PAGONIMS APŠVIESTI IR TAVO IZRAELIO TAUTOS GARBĘ.“ (Lk 2, 30–32)
Būtent dėl šio Simeono apibūdinimo – Jėzus kaip Šviesa – pagrindiniu šventės simboliu tapo žvakės.
Grabnyčių žvakė bažnytinėje simbolikoje nėra tiesiog „apsaugos priemonė“. Ji simbolizuoja patį Kristų:
VAŠKAS simbolizuoja tyrą Kristaus kūną (žmogystę).
DAGTIS simbolizuoja Jo sielą.
LIEPSNA simbolizuoja Jo dievystę, kuri apšviečia tamsą.
Švenčiant šią dieną, esame kviečiami ne tik atsinešti pašventinti žvakių, bet svarbiausia tapti „šviesos nešėjais“ savo aplinkoje, skleidžiant viltį ir tiesą.
Nuo 1997 m. ši diena skirta ir Pašvęstajam gyvenimui. Tai priminimas, kad tie, kurie pasirenka vienuolio kelią, „pasiaukoja“ Dievui lygiai taip pat, kaip Jėzus buvo paaukotas šventykloje, todėl šią dieną savo malda ypatingai palydėkime pašvęstojo gyvenimo seseris ir brolius.